Gydytoją D. Triponienę prisimenant

2021 m. lapkričio 13 d. amžinybėn iškeliavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė Dalia Triponienė, Lietuvos mokslo premijos laureatė, Vilniaus medicinos draugijos puoselėtoja ir globėja, ilgametė Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos centro gydytoja kraujagyslių chirurgė. Siekdami prisiminti ir pagerbti šią iškilią asmenybę, pateikiame jos interviu, 2013 m. vasarį spausdintą „Respublikoje“

Medicinos riterė Dalia Triponienė

Chirurgijai ir medicinai, galima sakyti, visą gyvenimą atidavusi kraujagyslių chirurgijos specialistė, keliolikos knygų apie šią sritį bendraautorė Dalia Triponienė viena iš nedaugelio moterų gydytojų 2012 m., minint Vasario 16-ąją, apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Jos pavardė dažnai buvo minima šalia kitų žymiausių šalies kraujagyslių chirurgų, kurių darbai dar 1985 m. pelnė Lietuvos mokslo premiją, o ir vėliau sulaukė tarptautinio pripažinimo. Tarp tų garbių žmonių ir jos vyras chirurgas Vytautas Triponis.

– Ar tiesa, kad vyrai yra geresni chirurgai negu moterys?

– Iš esmės skirtumo gal ir nėra, tačiau vyrai visą save gali atiduoti šiai profesijai, o štai moterys... Ji ir motina, tad turi dar daug savęs atiduoti savo vaikams, rūpintis, kad jie būtų sveiki ir dori, kad jie mylėtų Lietuvą. Aš baigusi medicinos studijas rinkausi chirurgiją ir tik chirurgiją, ketinau būti ištikima mūsų chirurgijos patriarcho prof. Prano Norkūno mokymui, kad chirurgija turi būti viskuo: darbu, namais, žmona, meiluže ir hobiu. Ilgą laiką buvau viena moteris tarp širdies ir kraujagyslių chirurgų vyrų, pažangiausioje to meto chirurgijos klinikoje, kuriai vadovavo prof. Algimantas Marcinkevičius. Dirbau kartu su vyresniais chirurgais, dabar profesoriais Vytautu Sirvydžiu, Vytautu Triponiu, jau anapilin išėjusiu Daumantu Kavoliūnu ir kolegomis Egidijumi Barkausku, Giedriumi Uždaviniu, Baliu Dainiu ir kt. Gerbiau, vertinau juos ir stengiausi... 

– Ką manote apie gydytojo tarnystę apskritai, kiek jam svarbu būti žinomam ir vertinamam?

– Gydytojo tarnystė – tai nenugalimas noras iš visų jėgų padėti kenčiančiam ligoniui, mylėti žmogų, mokėti atsižadėti savęs ir valingai, sąžiningai vykdyti savo pareigą. Atranka į mediciną turėtų būti griežta, nes ne kiekvienas gali būti gydytoju. Gero gydytojo vardą užsitarnauti nėra paprasta. Lengviau gauti titulus.

– Esate dar ilgametė Vilniaus medicinos draugijos (VMD) pirmininkė, tad visuomeninei veiklai atiduodate daug laiko. Ar kas nors jūsų nėra paklausęs, Dalia, o kam jums to reikia, juk ir taip jūsų laikas minutėmis suskaičiuotas?

– Ne kartą esu girdėjusi – kam tau to reikia, juk už tai nemoka. Yra lotyniškas posakis „historia est mater studiorum“. Į Vilniaus medicinos draugijos veiklą mane pastūmėjo prof. Salezijus Pavilonis, ilgametis šios draugijos pirmininkas, prieš 35 metus pasiūlęs man draugijos prezidiumo sekretoriaus pareigas. 2004-aisiais buvau išrinkta Vilniaus medicinos draugijos pirmininke. Draugija galima didžiuotis, nes ji pirmoji mokslinė medicinos draugija Rytų Europoje, kurią įkūrė profesorius Jozefas Frankas dar 1805 m. gruodžio 12 d. Tai buvo vienintelis veikiantis medicinos mokslo centras Lietuvoje caro įsakymu 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą. Ši veikla – tai ištisa epocha Lietuvos medicinos istorijoje. Senasis draugijos archyvas yra išlikęs Vilniaus universiteto bibliotekoje ir tyrinėti jį – vienas malonumas. VMD Aukso knyga, kuri saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje, yra įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą.

– Ką derėtų, jūsų nuomone, padaryti, kad toji mūsų krašto medicinos istorija sudomintų visuomenę?

– Jeigu kam įdomi istorija apskritai, tai čia yra dar aukso kasyklos. Mūsų draugija tiria senojo Vilniaus gydytojų kapavietes. Daug jų sovietmečiu sunaikinta liuteronų, žydų ir kitose kapinėse. Skaudus klausimas dėl prof. Jono Fridricho Niškovskio (1774–1816) koplyčios, kuri stovi apleista prie Santuokų rūmų. Neįmanoma išsiaiškinti, kam ji priklauso, kas turi ją sutvarkyti ir globoti. O tas garbus žmogus, 1797 m. baigęs Vilniaus universitetą, buvo pirmasis chirurgijos klinikos vadovas, talentingas chirurgas, pasižymėjęs gera operavimo technika, parašęs operacinės chirurgijos vadovėlį, dėstęs universitete... Manau, kad sostinės valdžia turi rasti galimybę tvarkyti tokias istorines Vilniaus vietas.

– Gal grįžkime prie jūsų ilgametės chirurgės praktikos. Teko girdėti apie jūsų šiltą ir nuoširdų bendravimą su ligoniais, kuriems visada rasdavote padrąsinantį žodį. Įdomu, ką atsakytumėte paprastam žmogui, ar labai baisi yra kraujagyslių operacija?

– Kiekvienam žmogui jo operacija yra vienintelė ir baisi. Chirurgui operacija gali būti labai sudėtinga ir mažiau sudėtinga. Mūsų gydytojų tikslas – paaiškinti pacientui, kodėl operacija būtina, koks pasirinkimas ir kokio rezultato galime tikėtis. Parinkti gydymo metodą individualiai nėra taip paprasta. Reikia kaupti žinias, daug skaityti, dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kuriose chirurgai siekia išsiaiškinti kitų gydytojų, klinikų patyrimą, naujus diagnostikos metodus, išgirsti apibendrintus naujai taikomų technologijų rezultatus. Tad operacijų metodai nuolat tobulėja, o žmonės klausia, kokiu būdu tai daryti geriausia: tradiciniu, lazeriniu, užakinimu radiodažniu ar suleidžiant venas užakinančių vaistų. Čia svarbiausia chirurgo meistriškumas ir paties paciento pasirinkimas.

– Esate viena iš kilnios misijos – nemokamos donorystės Lietuvoje – pradininkių, pati buvote donore, taip pat žinomas ir jūsų bandymas dar prieš daugelį metų įgyvendinti kepenų transplantacijos modelį, tačiau Sovietų Sąjungoje jis buvo laikytas pavojingu ir uždraustas.

– Teko man organizuoti nemokamą donorystę. Su kokiais žmonėmis altruistais, pasiaukojančiais susidūriau, ypač su tais, kurie turėjo retas kraujo grupes. Imdavome kraują iš donorų kas du mėnesius, bet kartais kraujo pritrūkdavo. Paskambini, žmogus atsako, kad neseniai daviau kraujo, bet jeigu reikia, tuoj pat atvyksiu. Tų žmonių pamiršti negaliu. Pati duodavau kraujo dažniausiai operacinėje, net operuodama. Kai operacinėje užsikrėčiau hepatitu B, mano donorystė pasibaigė. Kepenų transplantacija – tai gal prof. A. Marcinkevičiaus klinikos ir mano užmojis, kuris nebuvo įgyvendintas. Jau apgynusi disertaciją buvau paskirta kepenų transplantacijos grupės vadove. Buvo įdėta labai daug pastangų ir parengtas modelis kepenų transplantacijos klinikai. Eksperimentinio modelio tinkamumu įsitikinau po kelerių metų stažuotėje Brno universiteto klinikoje. Mums tai padaryti sutrukdė Maskvos draudimas.

– Kiekvienas suvokia, kad sveikata reikia pasirūpinti laiku. O ką patartumėte šiandien nuolat skubančiam ir neturinčiam laiko stumdytis poliklinikų eilėse žmogui?

– Na, čia vien paties žmogaus sąmoningumo neužtenka, nes gyventojų sveikata nuo mokyklos ar vaikų darželių turėtų pirmiausia rūpintis valstybė. Augančiam žmogui būtinai reikia masinio sporto. Mokyklose, deja, nebelieka salių, sporto aikštelių arba 30–40 proc. mokinių atleisti nuo fizinio lavinimo. „Sportas – mūsų jaunystė“, – šis šūkis tinka visiems laikams. Skaudu žiūrėti, kai mokiniai po vieną stotelę važiuoja troleibusu, nepaeina. Reikia įdiegti jaunam žmogui poreikį būti fiziškai tvirtam, nes vien tik sėdėjimas namie prie kompiuterio nieko gero neduoda. 

– Jūs pati tikriausiai esate sveikuolė, važinėjate dviračiu, slidinėjate, vaikščiojate pėsčiomis į darbą?

– Na, tikrai sportas ir aktyvus poilsis man buvo ir yra būtinybė. O šiaip jokios ypatingos dienotvarkės neturiu, nes ją diktavo darbas ir šeima.

– O su vyru profesoriumi Vytautu Triponiu tikriausiai susipažinote bestudijuodami?

– Taip. Su Vytautu kartu esame jau beveik 48 metus, o susipažinome Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto moksliniame chirurgijos būrelyje 1960 m. Turėjau per tą laiką išsiugdyti vieną gerą savybę – būti tinkama pagalbininke darbe, o kitą – lėmė likimas – būti klinikos vadovo žmona.

– Ar ir laisvalaikiu daug kalbate apie darbą, o gal esate davę įžadus, kad namie šnekos apie mediciną – tabu?

– Padiskutuojame apie medicinos problemas ir namie. Nesame linkę priekaištauti vienas kitam, kiekvienas turime ir savas sritis. Svarbiausias būna prioritetų klausimas – kam ir kada skirti pirmenybę. Pritariame sveikatos ministro Vytenio Andriukaičio nuostatai, kad ligoninėje, ypač universiteto klinikose, dirbantis gydytojas neturėtų lakstyti po keletą gydymo įstaigų, privačių ar valdiškų, o turėtų pasišvęsti vienam darbui. Juk jis nuolatos turi tobulintis kaip specialistas, ruoštis paskaitoms, studentų praktikos darbams, dirbti mokslinį ir visuomeninį darbą.

Mūsų dukros Jurga ir Laura augo darbinėje aplinkoje, nematė, kad mes tinginiautume. Mergaitėms stengėmės įdiegti, kad būtina domėtis viskuo, plėsti akiratį. Mūsų vyresnioji yra prisipažinusi, kad šeima jai turėjo tikrai labai didelę įtaką, kad perėmė visas svarbiausias mūsų gyvenimo vertybes. Savaitgaliais mes visi kartu stengdavomės sugalvoti įvairių pramogų: slidinėdavome, važinėdavome riedučiais, dviračiais ar šiaip eidavome pasivaikščioti į Sapieginės miškus, o vasaras leisdavome prie jūros.

– O jūsų giminėje yra buvę medikų?

– Gydytojų mano giminėje nebuvo, bet galiu pasidžiaugti, kad mano genealoginiame medyje yra labdaringų bajorų šaka, tačiau svarbiausia, kad mano seneliai galėjo ir turėjo didžiulę biblioteką. Mano močiutė ir mama labai daug skaitė, aš irgi mėgstu knygas. Labiausiai džiaugiuosi, kad abi anūkės Megė ir Sofija skaito, o anūkėliai Jonas Rokas ir Motiejus dar patys nemoka, bet labai mėgsta klausyti, kai jiems skaito. Dukros medicinos nepasirinko, o kaip bus su anūkais – pažiūrėsim.